Šilavoto "Davatkynas"

Šilavotas – miestelis Prienų rajone, šalia Jiesios upės, nuo Prienų nutolęs 13 km, nuo tarptautinio greitkelio „Via Baltica“ – 8 km. Miestelį puošia 1902 m. kunigo A. Radušio pastangomis pastatyta istorizmo stiliaus Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Šalia Šilavoto prisiglaudęs Naujasodžio kaimas, kuriame buvęs neoficialus vienuolynas, vadintas Davatkynu. Čia pirmoji 1895 m. apsigyveno Marijona Dabrišiūtė, kiek vėliau atsikėlė Marė Gečytė. Taip išsipirkdamos žemę iš vietinio ūkininko kūrėsi pamaldžios moterys, vadintos davatkėlėmis. Šioje pušimis apaugusioje teritorijoje stovėjo septyni nameliai, kuriuose gyveno keturiolika davatkėlių. 1999 m. mirus paskutinei ypač pamaldžiai davatkėlei Onai Mieldažytei, kuri buvo netgi teista už tikybos mokymą, davatkyną paveldėjo pirmosios čia apsigyvenusios Marijonos Dabrišiūtės giminaitė Marija Danguolė Lincevičienė (Dabrišiūtė). Paveldėtoja, dar negalvodama apie muziejų, rinko etnografinius kaimo buities rakandus. Vienus aplinkiniai gyventojai padovanojo, kitus D. Lincevičienė išmainė į medų, uogas ir kitas darže išaugintas gėrybes. Vėliau šie sukaupti senovę menantys daiktai papildė Šilavoto „Davatkyno“ interjerą.
Nuo 2004 m. Danguolė Lincevičienė, padedant Aldonai Ruseckaitei, Virginijai Mašinskienei, Inetai Marčiukaitei ir kitoms, pradėjo organizuoti kultūrinius renginius, dailininkų plenerus, poezijos vakarus, bendruomenės šventes, spektaklius.
2007 m. naujam gyvenimui prisikėlęs Šilavoto „Davatkynas“ oficialiai atvėrė duris kaip muziejus. Jis tapo Prienų muziejaus padaliniu. Išlikusiuose keturiuose davatkėlių nameliuose įrengtos ekspozicijos, supažindinančios su pamaldžių moterų buitimi ir gyvenimu.
Marija Danguolė Lincevičienė davatkėlių namelius vadina ten gyvenusių moterų vardais. Simaniukės namelyje (taip buvo vadinama Ona Mieldažytė) gyvenusi paskutinė „Davatkyno“ gyventoja. Dabar čia įkurta sakralinė ekspozicija, kurioje eksponuojami kunigų drabužiai, šventi paveikslai, kurių seniausias, siuvinėtas, pasak Danguolės, mena spaudos draudimo laikotarpį, medinės ir molinės šventųjų skulptūrėlės, rožančiai, maldaknygės. Namelyje išlikę autentiški baldai – spintelė, lova, stalas. Šiame viename kambarėlyje gyvenusi davatkėlė priimdavusi iki aštuonių mergaičių, kurioms toli buvę eiti mokytis. Kambarėlyje gyvenant devyniems žmonėms, miegoti tekdavo ne tik lovose, bet ir ant krosnies, ant grindų. Kitą namelį Danguolė vadina Kubuke. Jame rodomi moteriški amatai, eksponuojamos audimo staklės, austos lovatiesės, rankšluosčiai, verpimo ratelis, linų mintuvai, siuvimo mašina. Kitas namelis – Marcinkevičiūtės. Čia eksponuojami davatkėlių daiktai – drabužiai, maldaknygės, buities rakandai, kuriuos naudojo moterys. Sienas puošia šventųjų paveikslai, o kampe stovintis senas kuparas poniai Danguolei primena kuriozinį nutikimą. Ji kuparą nupirkusi iš netoliese gyvenusio žmogaus, kuris pažadėjęs parduotą baldą ir atnešti. Nešdamas pavargęs ir palikęs kuparą pusiaukelėje atėjo paprašyti dar pinigėlių. Daugiau nei buvo sutarta negavęs, žmogus kuparą paliko pusiaukelėje. D. Lincevičienės vyras Konstantinas ryte grįždamas iš darbo nustebo pamatęs viduryje kelio stovintį kuparą. Taigi pusę kelio kuparą atnešė pardavėjas, o kitą pusę teko parsinešti pirkėjui. Ketvirtasis namelis – Mamutės. Šis namelis buvęs D. Lincevičienės močiutės. Jame viskas išlikę autentiška, taip kaip buvo gyvenant dviem sesėms Zeniutėms.
Kieme tarp namelių puikuojasi skulptūros, sukurtos čia vykusių plenerų metu. Visą šimtmetį čia gyvenusios pamaldžios moteriškės į bažnyčią skubėjo apie 700 m ilgio takeliu, kurį 2006 ir 2016 m. papuošė 15 medinių šventuosius vaizduojančių skulptūrų.
Minint Šilavoto „Davatkyno“ muziejaus 10-ies metų jubiliejų, sulaukta garbaus svečio – Apaštališkojo Nuncijaus – Šventojo Sosto atstovo Lietuvoje Jo Eminencijos arkivyskupo Pedro Lopez Quintanos.
Anot Danguolės Marijos Lincevičienės, pagrindinis „Davatkyno“, tapusio žinomiausiu kultūriniu centru Prienų rajone, tikslas yra išsaugoti, puoselėti čia gyvenusių ir Dievo tarnystę pasirinkusių davatkėlių atminimą.
Šilavoto „Davatkyne“ suprasite, kad davatkėlės, gyvendamos mažoje bendruomenėje, savo laiką skyrė ne tik maldai, bet ir dvasiniam ugdymui, amatų mokymui, vaikų rengimui Pirmajai Komunijai, ligonių slaugymui.