J. ir A. Tunaičių etnografijos muziejus

Šetekšnos – kaimas Rokiškio rajone, Panemunėlio seniūnijoje. Vienoje kaimo pusėje kelias Daugpilis – Kupiškis – Panevėžys, o kitoje – geležinkelis Radviliškis – Daugpilis. Pro kaimą prateka upė Šetekšna. Seniūnijos centrą – Panemunėlį puošia Šv. Juozapo Globos bažnyčia, vienintelė Lietuvoje su dvišakiu bokštu, kuris simbolizuoja Lietuvos ir Lenkijos uniją. Šioje bažnyčioje 1872-1908 m. kunigavęs Jonas Katelė Panemunėlio apylinkę pavertė bene labiausiai apsišvietusią visoje Lietuvoje, mat 1893 m. Panemunėlio apylinkėje, Naujikų kaime suvaidintas pirmasis Lietuvoje slaptas vaidinimas pagal J. Tumo-Vaižganto pjesę „Nepadėjus nėr ko kasti“.
Šetekšnų kaimą ir apylinkes garsina Joana ir Antanas Tunaičiai įkūrę čia etnografijos muziejų. Gyvenę Vilniuje, vėliau Panevėžyje 1991 m. J. ir A. Tunaičiai grįžo į tėviškę, kuri negyvenama prastovėjo šešiolika metų ir džiaugiasi ramybe, nes per tuos metus nebuvo net sodybos langas išmuštas. Sodyboje buvo likę daug senovinių buities rakandų ir Joana nutarė juos išsaugoti, sudėti į vieną vietą. Tam Tunaičiai nusipirko seną klėtį, kadaise priklausiusią aplinkui vadinamam „Božedaro“ dvareliui. Klėtį ant kurios durų išdrožti 1822 metai, išardę parsivežė ir pasistatė savo sodybos kieme.
Šeimininkai šią klėtį ir didžiulę daržinę užleido eksponatams. Iš pradžių buvo surikiuoti kadaise tėveliams, gal ir seneliams tarnavę daiktai, vėliau kaimynai, bičiuliai bei pažįstami daug nebenaudojamų daiktų atnešė ir padovanojo kolekcininkams. Antanas šmaikštauja, jog muziejaus iniciatorė buvo žmona, o jis tik pritaręs, sukalęs lentynas. Šeimini nkui mieliausi medžio apdirbimo įrankai - pjūklai, gražtai ir kiti staliaus darbus palengvinantys daiktai, kurių daugumą patys meistrai ir pasidarydavę. Seniausias eksponatas Joanos ir Antano muziejuje akmeninis kirvukas kadaise rastas dirvoje. O iš lankytojų ypač daug dėmesio sulaukia senutėlis, spėjama XVIII amžių menantis, kalvio nukaltas kryžius, kuris puošia šeimininkų namo sieną.
Pasak Antano visi eksponatai surinkti, buvę šioje sodyboje, padovanoti žmonių kaip nebereikalingi, ir tik vieną seną radijo imtuvą jis yra nupirkęs turguje. Muziejuje saugomas ir leninizmo ideologijos pradininko V. Lenino biustas vos nepatekęs į savartyną, kurį prie miestelio konteinerių pastebėjo šiukšių išvežti atvažiavęs vairuotojas. Manydamas, jog tai gali būti tinkamas eksponatas muziejui, jį atidavė Tunaičiams.
Joana Tunaitienė turi auksines rankas, ji mezga, siuna, audžia. Savo anūkėms ji padovanojo savo rankomis pasiūtus tautinius kostiumus.
Tunaičių sodyboje rengiami poezijos pavasariai. Šeimininkė sukviečia savo krašto poetus, kurių Panemunėlio apylinkėse tikrai netrūkasta. Rengiami Tunaičių giminės susitikimai, kuriuose dalyvaudavo ir a. a. vyskups Juozas Tunaitis. Vyko dailininkų pleneras, kurio metu plenero dalyviai ištapė namo langines.
Apsilankę Joanos ir Antano Tunaičių įkurtame muziejuje pamatysite per 1500 raktų kolekciją, radijo imtuvų, laikrodžių, akinių, žibalinių lempų, rašymo mašinėlių, lygintuvų, telefonų ir net vyriškų kaklairaiščių kolekcijas. Taip pat čia pamatysite ir rusišką monetų skaičiavimo aparatą, dvaro prievaizdo lazdą, kurios rankena išsiskleidžia ir pasidaro kėdutė, senovinį lopšį kūdikiui šeimininkui keliantį sentimentus, nes vaikystėje ir pats buvo supamas šiame lopšyje.
Nors Joana ir Antanas teigia, jog tai tik jų hobis, bet tas hobis peraugo į apylinkės kultūrinę salelę ir neoficialų, tačiau lankomą etnografijos muziejų.