Muziejus po atviru dangumi "Duonos kelias"

Pilaitės dvaras įkurtas XVI a. 1827 m. dvarą nupirkus Vilniaus universitetui, čia buvo įsteigtas pavyzdinis ūkis, veikė pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla. 1846 m. Mykolas Fričinskis pastatė drobės ir siūlų balinimo fabriką, tačiau po kelerių metų fabrikas sudegė. Šalia stūgso legendomis apipintas Pilaitės piliakalnis. XIX a. pradžioje Pilaitės dvare gyvenusi Olimpija Radvilaitė-Mostovska parašė apysaką „Pilaitės vaiduoklis“. Ant Sudervėlės upelio kranto stovi dvaro laikų vandens malūnas.
Nuo vaikystės domėjęsis malūnų paslaptimis, Zenonas Baubonis 1996 m. nupirko Pilaitės dvaro vandens malūno liekanas. Atstatęs, restauravęs sudegusį vandens malūną, naujasis šeimininkas čia apsigyveno. 1998 m. įkūrus VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgas“, pradėti kaupti įvairūs su malūnais ir duonos gamyba susiję įrankiai ir mechanizmai. Gyvendamas sename vandens malūne Zenonas sumanė, kad Pilaitės dvaro teritorijoje būtų smagu matyti visus malūnų tipus. Iš Ignalinos rajono Rimaldiškių kaimo buvo pargabentas ir šalia vandens malūno pastatytas sunykti pasmerktas mažasis medinis vėjo malūnas. Anot Z. Baubonio, tokius mažus malūnus ūkininkai naudojo per karą, kad nuslėptų, kiek sumala grūdų. Vėliau iš Šakių rajono Liepalotų kaimo nupirktas sukrypęs, paskutines dienas skaičiuojantis didelis medinis kepurinis vėjo malūnas. Daug lėšų ir darbo prireikė jį parvežti, restauruoti ir pastatyti. Dabar Zenono dėka šis malūnas puošia Pilaitės dvaro teritoriją. Surinkęs visus malūnų tipus, Zenonas nenurimo, juk malūnų sukurtas produktas galų gale virsta duona, tad kolekcininkas grįžo į duonos kelio pradžią, pradėjo rinkti žemės ūkio įrankius, mechanizmus, susijusius su duonos gamyba. Taip išsivystė „Duonos kelio“ ekspozicija, kuri dar nebaigta, ji nuolat papildoma. Pažymėtina, jog Z. Baubonis renka ne baudžiavos laikų ar pačius seniausius primityvius įrankius, o XIX–XX a. pradžios žemės ūkio įrankius ir padargus, modernesnius ir tobulesnius. Muziejaus įkūrėjas nori parodyti, kad Lietuvos žemės ūkis nebuvo atsilikęs, naudoti tuo laiku tikrai modernūs mechanizmai.
Muziejuje po atviru dangumi eksponuojamos senų sunykusių vandens malūnų turbinos. Tai tų laikų modernios technikos eksponatai. Čia pamatysite krentančio vandens sukamas, vakuumines ir net vietinio meistro pagamintas turbinas. Žinoma, jog buvo naudojamos ir reaktyvinės turbinos, deja, tokios Zenonui nepavyko rasti. Pamatysite vilktus (maniežus), sukamus dviejų ir keturių arklių, senus vidaus degimo variklius. Kadaise ant sienos sukabinti vandens malūno krumpliaračiai tiesiog puošė sieną, o dabar tapo muziejaus eksponatais. Pats seniausias „Duonos kelio“ eksponatas – akmeninė trinamoji girna. Tokios trinamosios girnos Lietuvos teritorijoje pradėtos naudoti neolito laikais. Čia eksponuojami medines žagres pakeitę ir sparčiai tobulėję plūgai. Nors smulkiuose namų ūkiuose vyravo arklio traukiami vieno norago plūgai, buvo gaminami dviejų, trijų ir net keturių noragų plūgai. Visų tipų plūgus galėsite pamatyti Z. Baubonio įkurtame muziejuje. Čia yra ir kuliamųjų mašinų, kurios javų grūdus atskirdavo nuo varpų. Kuliamoji „Thermoenius“ kadaise į Lietuvą atkeliavo iš Švedijos. Šalia jos eksponuojamas ir pirmasis javų kūlimo įrankis – spragilas. Muziejaus įkūrėjas džiaugiasi išsaugojęs XIX a. pabaigoje Kaune pagamintą kuliamąją „Nemunas“. Prie tvenkinių eksponuojama javų kertamoji ir javų kertamoji-rišamoji, kuri ne tik nukirsdavo javus, bet juos sustumdavusi į pėdus ir surišdavusi. Antros tokios mašinos muziejaus šeimininkas Lietuvoje nėra matęs. Ji eksponuojama kartu su maždaug 1928–1933 m. gamintu traktoriumi „Fordson N“, kuris kadaise žemės ūkio darbus palengvindavo Šiaurės Lietuvoje, o į muziejų atkeliavo 2015 m. Pamatysite ir šienapjovę, kurią galima vadinti „du viename“, nes ji skirta pjauti ne tik žolei, bet ir javams. Šiam darbui prie jos papildomai galima būdavo nusipirkti šalia važnyčiotojo tvirtinamą sėdynę ir prietaisą javų pėdų formavimui. Čia eksponuojamos grėbiamosios, arklinė semtuvė, arpas, gyvatukas, įvairių tipų akėčios, kultivatoriai, sėjamosios ir kiti įrankiai bei agregatai, palengvinantys duonos kelią senelių, prosenelių stalo link.
Šiuo metu muziejuje registruota per du tūkstančius eksponatų. Šalia kiekvieno įrengti lauko stendai su įvairia informacija. Pasak Z. Baubonio, ekskursijos pabaigoje norėtųsi paragauti ir naminės duonos. Tam čia perstatyta ir naujai įrenginėjama sena duonkepė krosnis. Juk tobulėjimui ribų nėra...
Muziejuje „Duonos kelias“ organizuojamos šiaudinių sodų pynimo, laukinių žolelių pažinimo ir rinkimo, verbų rišimo, vilnos vėlimo, kalvystės ir kitos edukacinės programos.